Eucharistija (Švenčiausiasis sakramentas) — tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną — Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės — Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui.

Eucharistijos sakramento pavadinimai:

Eucharistijos šventimas — tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia — dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.

Šventoji Komunija — tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio — dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną — Bažnyčią.

Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio — siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.

Šventoji auka — tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Šventųjų paslapčių iškilmingas minėjimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras.

Duonos laužymas — tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis prisikėlęs pasirodė.

Viešpaties vakarienė — tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.

Viešpaties kančios mirties ir prisikėlimo atminimas, nes juo ne tik prisimenamas, bet ir sudabartinamas ir išgyvenamas Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus aktas, prisikėlimo slėpinys, prieinamas vien tikėjimu.

Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje).Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramentą.

Kam teikiamas Eucharistijos (Švenčiausiasis) sakramentas?

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Priimdami Eucharistiją, ruošiamės dangaus karalystės pilnatvei ir garbei, vis labiau atsiveriame dieviškajam gyvenimui, bendrystei su Dievu ir su kitais broliais bei seserimis.

Priimantiems Eucharistiją (Švenčiausiąjį sakramentą) būtina žinoti:

Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.

Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą). Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.

Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus). Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima tyloje, mintimis, giedant drauge su choru ar bendruomene bei savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

Plačiau apie Eucharistijos sakramentą galite paskaityti Katalikų Bažnyčios katekizme.