Santuokos sakramentas — tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.

• Dėl bažnytinės santuokos sužadėtiniai privalo kreiptis ne vėliau kaip prieš tris mėnesius.
• Turi turėti Krikšto pažymas iš tų bažnyčių, kuriose yra pakrikštyti (pažymos turi būti išduotos ne anksčiau kaip prieš 6 mėnesius).
• Prieš santuoką sužadėtiniai turi išklausyti pasirengimo santuokai kursus Šeimos centre.
• Jei prašoma santuokos palaiminimo ne vienoje iš sužadėtinių parapijų, reikalingas jų parapijų klebonų leidimas santuokai pasirinktoje bažnyčioje.
• Kreipdamiesi pas kleboną dėl santuokos palaiminimo sužadėtiniai turi turėti savo asmens tapatybės dokumentus, savo gimimo liudijimus, tiksliai žinoti santuokos liudytojų vardus, pavardes, adresus. Žinoti Sutvirtinimo sakramento priėmimo datą ir vietą.

Kam, kur, kada teikiamas Santuokos sakramentas

Santuokos sakramentą gali priimti pakrikštyti vyras ir moteris, sulaukę 18 metų (jaunesniems reikia vyskupo leidimo) ir esantys laisvi, t. y. niekieno neverčiami ir neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

Rektorate ar vienuolynuose Santuokos sakramentas neteikiamas, nebent rektorius gautų vyskupo leidimą. Santuokos sakramentas teikiamas visada, tačiau advento ir gavėnios metu nedaromos iškilmingos jungtuvės, nes Bažnyčioje šis laikas yra skirtas vidiniam susitelkimui ir atgailai.

Santuokos sakramento liturgija

Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai ir apgaubta liturginėmis apeigomis. Santuokos sakramentas yra teikiamas bažnyčioje, jo galiojimui – tikrumui reikia dviejų liudytojų, kurie liudija, kad Santuokos sakramentas yra sudarytas ir kad šios santuokos sudarymui nėra kliūčių. Kristaus ir Bažnyčios, kurios nariais esame visi, meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos sakramentas, todėl Santuokos sakramentą labai dera švęsti šv. Mišių metu.

Santuoka – vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam patys sutuoktiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė. Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos, nes:

1. Sakramentinė santuoka yra liturginis veiksmas, todėl dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu.
2. Santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu.
3. Kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būdas, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (todėl jos metu privalo dalyvauti liudininkai).
4. Susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda likti jam ištikimiems.

Santuokos sakramento apeigos

Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų ateina prie altoriaus, pagarbiai nusilenkia ir prisiartina prie jų laukiančio kunigo. Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas į Šventąją Dvasią, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius. Visi atsakome: „Amen“.

Skaitomi skaitiniai iš Šventojo Rašto. Tuo metu galima sėdėti. Kai kunigas skaito ištrauką iš Evangelijos — visi stovime. Po Evangelijos kunigas paaiškina skaitytą tekstą, primena krikščioniškos santuokos esmę, sutuoktinių meilės patvarumą, šio sakramento malones ir įsipareigojimus. Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams.

Plačiau su Katalikų bažnyčios mokymu apie Santuokos sakramentą galite susipažinti Katalikų Bažnyčios katekizme.